XIX amžiuje išrastas mechaninis metronomas leidžia tiksliai išmatuoti trumpus laiko tarpus. Prietaisas yra piramidės formos su vienu nuožulniu kraštu, ant kurio uždedama judama švytuoklė.
Reguliariais intervalais judant iš vienos pusės į kitą, tai leidžia valdyti ir sinchronizuoti veiksmų dažnį neprarandant ritmo. Dažniausiai šis įrenginys naudojamas muzikinėje srityje: repeticijose ir koncertiniuose pasirodymuose.
Be švytuoklės, metronomo konstrukcijoje yra skalė, leidžianti nustatyti norimą judėjimo dažnį. Kuo didesnis svoris ant švytuoklės, tuo mažesnis dažnis ir atvirkščiai. Mechaniniai modeliai šiandien užleido vietą elektroniniams, kurie dažnai išleidžiami su įmontuotu derintuvu – muzikos instrumentams sinchronizuoti.
Metronomo istorija
Metronomas buvo išrastas XIX amžiaus pradžioje. Autorystė priklauso mokslininkui Dietrichui Nikolausui Winkeliui iš Amsterdamo, tačiau praktinį įrenginio pritaikymą rado mechanikas ir pianistas Johannas Nepomukas Mälzelis.
Patobulinęs Winkel metronomą, jis organizavo jo gamybą Nyderlanduose. Pagrindinis prietaiso tikslas tuo metu buvo skaičiuoti ritmą muzikinėse kompozicijose. Garsus kompozitorius Ludwigas van Bethovenas šį išradimą plačiai išgarsino Europoje. Jis pirmasis natose tempą pažymėjo raidėmis MM, nurodant Mälzelio metronomą. Po santrumpos užrašuose buvo įrašytas skaičius, pavyzdžiui – MM30, kuris atitiko 30 dūžių per minutę.
Įrenginį masinei gamybai pradėjo 1895 m. verslininkas Gustavas Wittneris iš Vokietijos. Jis užpatentavo išradimą ir pirmiausia pradėjo gaminti klasikinę Mälzelio metronomo versiją, o vėliau pradėjo jį tobulinti. Verslininko vardu pavadintas Wittneris pelnė pasaulinę šlovę, o šiandien garsėja tuo, kad gamina tiksliausius besąlygiškos kokybės metronomus: tiek standartinio mechaninio vykdymo, tiek šiuolaikinius elektroninius.
Iš pradžių metronomą naudojo tik profesionalūs muzikantai ir kompozitoriai, tačiau jo populiarumas išaugo tarp kitų klasių: 1923 m. amerikiečių menininkas Manas Ray'us panaudojo įrenginį kurdamas skulptūrinę kompoziciją „Object to Destroy“. Tai buvo metronomas, ant kurio švytuoklės buvo užfiksuota moters akies nuotrauka.
1957 m. Rėjaus darbas buvo pavogtas iš parodų salės vidury baltos dienos ir dalyvaujant daugybei liudininkų. Pagrobėjai, kurie pasirodė esą Paryžiaus studentai, sunaikino ją šūviu iš revolverio. Tai ne tik nepadarė žalos autoriui, bet priešingai – atnešė dar didesnį populiarumą. Jis buvo apdraustas dėl sugedusio metronomo ir padarė dar 100 jo kopijų, kurių kiekviena buvo pavadinta „Nesunaikinamu objektu“.
Kalbant apie istorinę metronomo reikšmę, verta paminėti ir apgultą Leningradą, kur jis 1942–1944 m. buvo naudojamas kaip išjungto radijo ryšio pakaitalas. Prietaiso pagalba miesto gyventojai buvo informuoti apie apšaudymą ir bombardavimą.
50 dūžių per minutę buvo skirtas saugiai aplinkai, o 150 dūžių per minutę – itin pavojingam režimui. Vėliau tai buvo aprašyta muzikiniame kūrinyje „Leningrado metronomas“ pagal Matusovskio eiles ir Basnerio muziką.
Metronomų tipai
Mechaniniai metronomai buvo plačiai naudojami iki XX amžiaus pabaigos, tačiau šiandien juos beveik visiškai pakeitė elektroniniai modeliai – dar tikslesni ir paprastesni naudoti. Be to, pirmaujantis jų gamintojas išliko ta pati bendrovė „Wittner“, žinoma visame civilizuotame pasaulyje nuo XIX amžiaus pabaigos.
Elektroninė versija turi visiškai kitokią išvaizdą ir išplėstas funkcijas. Dabar tai ne piramidė su nuožulniu kraštu ir siūbuojančia švytuokle, o kompaktiškas plastikinis prietaisas su mygtukais ir elektroniniu ekranu. Jo funkcijos apima:
- Kompaktiškas. Elektroninis metronomas yra plokščias, lengvas ir lengvai telpa į kišenę, aplanką ar planšetinį kompiuterį.
- Didelis tempų diapazonas. Šiuolaikiniuose modeliuose jis svyruoja nuo 30 iki 280 dūžių per minutę.
- Daugiafunkcis. Jei reikia, standartinį smūgių garsą galima pakeisti spragtelėjimu, girgždėjimu ir kitais garsais.
- Galimybė išsaugoti ritmo šablonus įrenginio atmintyje – vėliau juos atkuriant ir atkuriant.
- Papildomi integruoti blokai: imtuvas, kamertonas, įrašymo įrenginys, laikmatis.
- Galimybė naudoti tamsoje. Informacija gali būti rodoma apšviestame ekrane, todėl galite reguliuoti ritmą esant bet kokiai šviesai.
Melzelis ir Wittneris būtų pavydėję tokio funkcionalumo ir vargu ar galėjo pagalvoti, kad praėjus 100 metų nuo pirmųjų versijų sukūrimo ji taps prieinama patobulintose jų mechaninių metronomų versijose. Nepaisant to, šiuolaikiniai elektroniniai metronomai visais atžvilgiais gerokai pranašesni už mechaninius.
